Bible

1 Na, o filistinai surinko savo kariuomenes mūšiui ir susirinko Judai priklausančiame Soche, ir stovyklavo tarp Socho ir Azekos, Efes-Damime. 2 O Saulius ir Izraelio vyrai susirinkę stovyklavo šalia Elos slėnio ir išsirikiavo mūšiui prieš filistinus. 3 O filistinai stovėjo ant kalno vienoje pusėje, o Izraelis stovėjo ant kalno kitoje pusėje, o tarp jų buvo slėnis. 4 Ir iš filistinų stovyklos išėjo kovotojas, vardu Galijotas, iš Gato, kurio ūgis buvo šešios uolektys ir vienas sprindis. 5 Ir jis turėjo vario šalmą ant savo galvos ir buvo apsišarvavęs šarvuotais marškiniais; o marškinių svoris buvo penki tūkstančiai šekelių vario. 6 Ir jis turėjo vario antblauzdžius ant savo kojų ir vario skydą tarp savo pečių. 7 Ir jo ieties kotas buvo kaip audėjo riestuvas; o jo ieties antgalis svėrė šešis šimtus šekelių geležies; o pirma jo ėjo skydo nešiotojas. 8 Ir jis sustojo ir šaukė Izraelio kariuomenėms, jiems tardamas: „Kodėl išėjote išsirikiuoti savo mūšiui? Ar aš ne filistinas, o jūs ar ne Sauliui tarnai? Išsirinkite sau vyrą, ir tegul jis ateina žemyn pas mane. 9 Jei jis pajėgs kovoti su manimi ir mane užmušti, tada mes būsime jūsų tarnai; bet jei aš jį nugalėsiu ir jį užmušiu, tada jūs būsite mūsų tarnai ir mums tarnausite“. 10 Ir filistinas tarė: „Šią dieną aš metu iššūkį Izraelio kariuomenėms; duokite man vyrą, kad kovotume kartu“. 11 Saulius ir visas Izraelis, išgirdę šituos filistino žodžius, išsigando ir labai bijojo. 12 Na, o Dovydas buvo sūnus to efratiečio iš Judos Betliejaus, kurio vardas buvo Jesė; ir jis turėjo aštuonis sūnus; ir Sauliaus dienomis tas vyras buvo senas tarp vyrų. 13 Ir trys vyresnieji Jesės sūnūs nuėję sekė paskui Saulių į mūšį; o vardai jo trijų sūnų, kurie ėjo į mūšį, buvo pirmagimis Eliabas, kitas po jo – Abinadabas, o trečiasis – Šama. 14 O Dovydas buvo jauniausiasis; ir trys vyresnieji ėjo paskui Saulių. 15 Bet Dovydas nueidavo ir sugrįždavo iš Sauliaus savo tėvo avių ganyti Betliejuje. 16 O tas filistinas ryte ir vakare prisiartindavo ir prisistatydavo per keturiasdešimt dienų. 17 Ir Jesė tarė savo sūnui Dovydui: „Na, paimk savo broliams efą šitų paskrudintų grūdų bei šituos dešimt kepalų ir bėk į stovyklą pas savo brolius; 18 ir nunešk šituos dešimt sūrių jų tūkstančio vadui ir pažiūrėk, kaip sekasi tavo broliams, ir paimk jų užstatą“. 19 Na, o Saulius ir jie, ir visi Izraelio vyrai buvo Elos slėnyje, kovojo su filistinais. 20 Ir Dovydas atsikėlė anksti rytą, paliko avis pas sargą, paėmė ir nuėjo, kaip Jesė jam buvo įsakęs; ir jis atėjo į apkasą, kai kariuomenė buvo beišeinanti kovoti ir šaukė į mūšį. 21 Nes Izraelis ir filistinai išsirikiavo mūšiui, kariuomenė prieš kariuomenę. 22 O Dovydas savo naštą paliko naštos sargo rankose ir nubėgo į kariuomenę, ir atėjęs pasveikino savo brolius. 23 Ir jam su jais kalbant, štai atėjo aukštyn kovotojas, filistinas iš Gato, vardu Galijotas, iš filistinų kariuomenių, ir kalbėjo pagal tuos pačius žodžius, o Dovydas juos išgirdo. 24 O visi Izraelio vyrai, pamatę tą vyrą, bėgo nuo jo ir labai bijojo. 25 Ir Izraelio vyrai tarė: „Ar matėte tą vyrą, atėjusį aukštyn? Jis tikrai yra atėjęs aukštyn mesti Izraeliui iššūkį; ir bus, kad, kas jį užmuš, tą karalius praturtins dideliais turtais ir jam duos savo dukterį, ir jo tėvo namus padarys laisvus Izraelyje“. 26 Ir Dovydas kalbėjo šalia jo stovintiems vyrams, sakydamas: „Kas bus padaryta tam vyrui, kuris užmuš šitą filistiną ir pašalins priekaištą nuo Izraelio? Nes kas yra tas neapipjaustytas filistinas, kad jis mestų iššūkį gyvojo Dievo kariuomenėms?“ 27 Ir tauta jam atsakė taip, sakydama: „Taip bus daroma tam vyrui, kuris jį užmuš“. 28 O jo vyriausiasis brolis Eliabas išgirdo jį kalbant vyrams; ir Eliabo pyktis užsidegė prieš Dovydą, ir jis tarė: „Kodėl atėjai čia žemyn ir pas ką palikai keletą tų avių dykumoje? Žinau tavo išdidumą ir tavo širdies nelabumą; nes tu atėjai žemyn, kad pamatytum mūšį“. 29 Ir Dovydas tarė: „Ką gi dabar padariau? Ar nėra priežasties?“ 30 Ir jis pasuko nuo jo prie kito ir taip pat kalbėjo; o tauta vėl jam atsakė, kaip ir pirma. 31 O kai buvo išgirsti žodžiai, kuriuos Dovydas kalbėjo, jie atpasakojo juos Sauliaus akivaizdoje; ir jis išsiuntė jį atvesti. 32 Ir Dovydas tarė Sauliui: „Nei vieno širdis tenenusilpsta dėl jo; tavo tarnas eis ir kovos su šituo filistinu“. 33 O Saulius tarė Dovydui: „Tu nepajėgus eiti prieš šitą filistiną kovoti su juo; nes tu esi tik jaunuolis, o jis yra karo vyras nuo pat savo jaunystės“. 34 O Dovydas tarė Sauliui: „Tavo tarnas saugojo savo tėvo avis, ir ateidavo liūtas, ir meška, ir paimdavo avinėlį iš kaimenės; 35 o aš eidavau jam iš paskos, jį sumušdavau ir išgelbėdavau jį iš jo nasrų; o kai jis pakildavo prieš mane, aš jį nutverdavau jam už barzdos ir jį mušdamas užmušdavau. 36 Tavo tarnas užmušė tiek liūtą, tiek mešką; o šitas neapipjaustytas filistinas bus kaip vienas iš jų, nes jis metė iššūkį gyvojo Dievo kariuomenėms“. 37 Dovydas toliau sakė: „VIEŠPATS, kuris mane išvadavo iš liūto letenos ir iš meškos letenos, mane išvaduos iš šito filistino rankos“. Ir Saulius tarė Dovydui: „Eik, ir VIEŠPATS tebūna su tavimi“. 38 Ir Saulius apvilko Dovydą savo šarvais, ir jis uždėjo vario šalmą jam ant galvos; taip pat jis apvilko jį šarviniais marškiniais. 39 Ir Dovydas prisijuosė kalaviją prie savo šarvų ir bandė eiti; nes jis nebuvo jų išmėginęs. Ir Dovydas tarė Sauliui: „Aš negaliu eiti su šitais; nes nesu jų išmėginęs“. Ir Dovydas juos nusiėmė nuo savęs. 40 Ir jis pasiėmė į ranką savo lazdą, pasirinko iš upelio penkis glotnius akmenis ir juos įdėjo į piemens maišelį, kurį jis turėjo, tai yra į kelionmaišį; o jo rankoje buvo jo mėtyklė; ir jis artinosi prie filistino. 41 Ir filistinas ateidamas artinosi prie Dovydo; o vyras, kuris nešė skydą, ėjo pirma jo. 42 Ir filistinas, pažvelgęs aplink ir pamatęs Dovydą, žiūrėjo į jį su panieka; nes jis tebuvo jaunuolis, rausvas ir gražaus veido. 43 Ir filistinas tarė Dovydui: „Ar aš šuo, kad ateini pas mane su lazdomis?“ Ir filistinas keikė Dovydą savo dievais. 44 Ir filistinas tarė Dovydui: „Eikš pas mane ir aš įduosiu tavo kūną dangaus skrajūnams ir lauko žvėrims“. 45 Tada Dovydas tarė filistinui: „Tu ateini pas mane su kalaviju, ietimi ir skydu; bet aš ateinu pas tave vardu kariuomenių VIEŠPATIES, Izraelio kariuomenių Dievo, kuriam tu metei įššūkį. 46 Šią dieną VIEŠPATS tave atiduos į mano rankas; aš tave sumušiu ir nuimsiu nuo tavęs tavo galvą; ir šią dieną filistinų kariuomenės lavonus duosiu oro skrajūnams ir laukiniams žemės žvėrims; kad visa žemė žinotų, kad Izraelyje yra Dievas. 47 Ir visas šitas susirinkimas žinos, kad VIEŠPATS gelbėja ne kalaviju ir ietimi; nes mūšis yra VIEŠPATIES, ir jis atiduos jus į mūsų rankas“. 48 Ir įvyko, kai filistinas pakilo ir ateidamas artinosi Dovydo pasitikti, tada Dovydas pasiskubino ir bėgo link kariuomenės filistino pasitikti. 49 Ir Dovydas, įkišęs ranką į savo maišelį ir iš ten paėmęs akmenį, sviedė jį mėtykle ir kirto filistinui į kaktą, kad akmuo įsmigo jam į kaktą; ir jis pargriuvo veidu į žemę. 50 Taip Dovydas nugalėjo filistiną mėtykle ir akmeniu, ir kirto filistinui, ir jį užmušė; bet nebuvo kalavijo Dovydo rankoje. 51 Todėl Dovydas nubėgo, atsistojo ant filistino, paėmė jo kalaviją, ištraukė jį iš jo makšties ir jį nužudė, ir juo nukirto jam galvą. O filistinai, pamatę, kad jų kovotojas miręs, pabėgo. 52 O Izraelio ir Judos vyrai pakilo ir šaukė, ir vijosi filistinus iki ten, kur einama į slėnį ir iki Ekrono vartų. Ir filistinų sužeistieji krito prie kelio į Šaaraimą, iki Gato ir iki Ekrono. 53 Ir Izraelio vaikai sugrįžo nuo vijimosi paskui filistinus ir apiplėšė jų palapines. 54 O Dovydas, paėmęs filistino galvą, atnešė ją į Jeruzalę; bet jo ginklus padėjo į savo palapinę. 55 Ir kai Saulius pamatė Dovydą, išeinant prieš filistiną, jis tarė kariuomenės vadui Abnerui: „Abnerai, kieno sūnus yra tas jaunuolis?“ Ir Abneras tarė: „Kaip gyva tavo siela, o karaliau, aš nežinau“. 56 O karalius tarė: „Paklausk, kieno sūnus tas jaunuolis“. 57 Ir kai Dovydas sugrįžo po filistino nužudymo, Abneras ėmė jį ir atvedė jį Sauliaus akivaizdon su filistino galva jo rankoje. 58 Ir Saulius jam tarė: „Kieno tu sūnus, jaunuoli?“ O Dovydas atsakė: „Aš esu tavo tarno betliejiečio Jesės sūnus“.